meldikas

meldìkas, -ė smob. (2) K žr. meldėjas: 1. Tas geras meldìkas: kad užpunla melsti, turi duoti jamui J. 2. CI322, N, Krz45. 3. per vestuvių apeigas vainiko įteikimo kalbos sakytojas: Marti tur duoti po stuomenį drobės: meldikui vainiko, anytai, svočiai, piršliui, dieverims, kraitvežiui JR101.